17
Tesalonikoje
1 O perėję Amfipolį ir Apoloniją jie atėjo į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga,
2 ir kaip buvo pratęs, Paulius įėjo pas juos ir tris šabass diskutavo su jais dėstydamas iš šventraščių,
3 atverdamas šventraščius ir teikdamas įrodymų, kad Kristui reikėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių, ir kad: „Šis Jėzus, kurį aš jums skelbiu, yra Kristus.“
4 Ir kai kurie iš jų įtikėjo ir buvo priskirti prie Pauliaus ir Silo, taip pat daugybė pamaldų graikų ir nemaža aukštuomenės moterų.
5 Bet žydai, kurie atsisakė tikėti, apimti pavydo, pasiėmė tam tikrų nelabų vyrų iš turgavietės ir subūrę minią sukėlė mieste sąmyšį. Užpuolę Jasono namus, jie ieškojo jų, kad išvesti prieš liaudį.
6 Bet jų neradę nusitempė Jasoną ir kai kuriuos brolius pas miesto vadovus, šaukdami: „Tie, kurie verčia pasaulį aukštyn kojomis, ir čia yra atėję!
7 Juos yra priglaudęs Jasonas! Šitie visi gi veikia prieš ciesoriaus įsakus, sakydami, kad yra kitas karalius – toks Jėzus!“
8 Ir jie sutrikdė minią ir miesto vadovus, kurie tuos dalykus išgirdo.
9 Taigi paėmę užstatą iš Jasono ir kitų, jie juos paleido.
11 Šitie buvo kilnesni negu tie Tesalonikoje tuo, kad jie priėmė žodį visišku noringumu ir kasdien tyrinėjo Šventraščius, ar taip esą iš tikrųjų.
Atėnuose
16 Pauliui Atėnuose jų belaukiant, jo dvasia nervinosi jame, matydamas miestą, kuris yra visiškai stabgarbiškas.
22 Tada Paulius atsistojo Marso kalvos viduryje ir tarė: „Atėnų vyrai, aš matau, kad visais atžvilgiais jūs esate nepaprastai religingi.
25 ir jis nėra aptarnaujamas žmonių rankomis, tarsi jam ko nors reikėtų, nes jis pats visiems duoda gyvybę ir alsavimą ir visa kita;
26 ir jis iš vieno kraujo padarė visas žmonių tautas tam, kad gyventų visame žemės paviršiuje, nustatęs iš anksto paskirtus laikus ir jų gyvenamos vietos ribas,
27 kad jie ieškotų Dievo – gal tikrai apčiuopomis ieškotų ir surastų jį, – nors jis yra visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų,
28 nes ‚mes jame gyvename, judame ir būvame‘, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‚Mes gi esame jo palikuonys.‘
29 Tad kadangi mes esame Dievo palikuonys, neturime manyti, kad Dievybė yra panaši į auksą ar sidabrą, ar akmenį, į žmogaus meno ir vaizduotės raižybos kūrinį.
30 Todėl gi Dievas, pakentęs nežinojimo laikus, dabar liepia visiems žmonėms visur atgailauti,
31 nes jis nustatė dieną, kurią yra pasirengęs teisingai teisti pasaulį per Vyrą, kurį yra paskyręs, visiems davęs užtikrinimą prikeldamas jį iš numirusiųjų.“
32 Ir išgirdę apie mirusiųjų prisikėlimą, vieni ėmė šaipytis, o kiti sakė: „Apie tai tavęs pasiklausysime kitą kartą.“
33 Ir taip Paulius išėjo iš jų tarpo.