1 Po šių dalykų Jėzus vėl pasirodė mokytiniams prie Tiberiados jūros. Ir jis pasirodė šitaip. 2 Buvo kartu Simonas Petras ir Tomas, vadinamas *Didymu, taip pat Natanaelis iš Galilėjos Kanos, ir Zebediejaus sūnūs, ir kiti du iš jo mokytinių. 3 Simonas Petras jiems *tarė: „Einu žvejoti.“ Jie jam †*atsiliepė: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie išėjo ir tuojau sulipo į valtelę, bet tą naktį nieko nesugavo. 4 Rytui jau išaušus, Jėzus stovėjo ant kranto, Bet mokytiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus. 5 Tada Jėzus jiems *tarė: „Vaikai, neturite kokio maisto, ar ne?“ Jie atsakė jam: „Ne“. 6 Tad jis jiems tarė: „Užmeskite tinklą į dešinę pusę nuo valties, ir rasite.“ Taigi jie užmetė, ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. 7 Todėl tas mokytinis, kurį Jėzus mylėjo, *pasakė Petrui: „Tai Viešpats!“ O Simonas Petras, išgirdęs, kad tai esąs Viešpats, apsijuosė ‡žvejo drabužiu, nes buvo §neapsirengęs, ir metėsi į jūrą. 8 O kiti mokytiniai atvyko valtele, nes buvo netoli nuo sausumos – tik už daugmaž dviejų šimtų uolekčių – atitempdami tinklą su žuvimis. 9 Tada, kai jie išlipo į sausumą, jie pamatė *paruoštas medžio anglių žėrinčias žarijas ir ant jų padėtą žuvį – taip pat duoną. 10 Jėzus jiems *pasakė: „Atneškite iš žuvų, kurias ką tik sugavote.“ 11 Simonas Petras nuėjo ir išvilko į sausumą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Ir nors jų buvo tiek daug, tačiau †tinklas nesuplyšo. 12 Jėzus jiems *tarė: „Ateikite šen, valgykite!“ Ir nė vienas iš mokytinių nedrįso jo klausti: „Kas tu esi?“, ‡nes jie žinojo, jog tai yra Viešpats. 13 Taigi Jėzus *priėjo, *paėmė duonos ir *davė jiems, taip pat ir žuvies. 14 Tai buvo jau trečias kartas, kai Jėzus, prikeltas iš numirusiųjų, pasirodė mokytiniams. 15 Tad jiems pavalgius Jėzus *tarė Simonui Petrui: „Simonai, Jonos sūnau, §ar *myli mane labiau negu šitie?“ Jis jam *tarė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave † myliu“. Jis sako jam: ‡„Vis maitink mano avinėlius.“ 16 Jis vėl, antrą kartą, jam *pasakė: „Simonai, Jonos sūnau, ar §myli mane?“ Tas jam *tarė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave *myliu“. Jis jam *pasakė: †„Vis ganyk mano avis.“ 17 Jis trečią kartą jam *pasakė: „Simonai, Jonos sūnau, ar ‡myli mane?“ Petras nuliūdo, kad jis sakė jam trečią kartą: „Ar myli mane?“ Ir jis tarė jam: „Viešpatie, tu žinai viską; tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam *tarė: §„Vis maitink mano avis. 18 Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, susijuosdavai ir vaikščiodavai, kur norėjai. Bet kai pasensi, ištiesi savo rankas, ir kitas tave apjuos ir ves, kur tu nenori.“ 19 Tai jis kalbėjo *nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Ir tai pasakęs, jis dar jam *tarė: „Sek paskui mane!“ 20 Tada Petras atsisukęs *pamatė iš paskos einantį mokytinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris taip pat per vakarienę buvo atsilošęs †ant Jėzaus ‡krūtinės ir taręs: „Viešpatie, §kas yra tas, kuris tave išduos?“ 21 Petras, matydamas jį, *tarė Jėzui: „Viešpatie, o kas šitam bus?“ 22 Jėzus jam *tarė: „Jeigu norėčiau, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane.“ 23 Tad tas pasakymas pasklido tarp brolių, jog tasai mokytinis nemirsiąs. Bet Jėzus jam nesakė, kad jis nemirsiąs, tik: „Jeigu norėčiau, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas gi tau?“ 24 Šis ir yra *tas mokytinis, kuris liudija apie tuos dalykus ir †juos užrašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas yra ‡tiesa. 25 Ir yra taip pat daug kitų dalykų, – kiek tik padarė Jėzus, – kuriuos užrašius po vieną, tai manau, kad net pats pasaulis nesutalpintų knygų, kurios būtų parašytos. Amen.