18
Ir jis pasakė jiems palyginimą apie būtinumą visada melstis ir nepailsti, sakydamas: „Viename mieste buvo vienas teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir *nepaisė žmonių; Ir argi Dievas neįvykdys keršto už savo išrinktuosius, kurie dieną ir naktį jam šaukia, ir jų atžvilgiu jis ilgai pakenčia? Ir jis pasakė šitą palyginimą kai kuriems, kurie pasitikėjo savimi, kad yra teisūs, o §visus kitus niekino: 10 „Du žmonės nuėjo aukštyn į šventyklą melstis: vienas – fariziejus, o kitas – muitininkas. 11 Fariziejus atsistojęs šitaip meldėsi *sau: ‚Dieve, dėkoju tau, kad nesu kaip visi kiti žmonės – plėšikai, neteisūs, svetimautojai arba va kaip šis muitininkas. 12 Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę nuo visko, ką gaunu.‘ 13 O muitininkas, stovėdamas atokiai, net neturėjo noro savo akių pakelti į dangų, bet mušėsi į krūtinę, sakydamas: ‚Dieve, §būk gailestingas man, nusidėjėliui!‘ 14 Sakau jums: šitas nuėjo žemyn į savo namus išteisintas, ne anas, nes kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, bet kas save žemina, bus išaukštintas.“ 16 Bet pasišaukęs juos Jėzus tarė: „Leiskite vaikučiams ateiti pas mane ir jiems nedrauskite, nes tokių yra dangaus karalystė. 18 Ir vienas valdytojas jo paklausė, sakydamas: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ 19 O Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. 25 nes lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę.“ 27 O jis tarė: „Tie dalykai, kurie neįmanomi žmonėms, yra įmanomi Dievui.“
* 18:2 „nepaisė“ – Arba „negerbė“. 18:2 „žmonių“ – gr. vns. kuopinis dkt., „žmogaus“. 18:7 „pakenčia“ – Arba „laukia“. § 18:9 „visus kitus“ – Arba „likusius žmones“. * 18:11 „sau“ – Arba „apie save“, „savo naudai“, „į save“. 18:11 „visi kiti“ – Arba „likusieji“. 18:13 „mušėsi į krūtinę“ – T. „mušė į savo krūtinę“. § 18:13 „būk gailestingas man“ – Arba „mano labui numaldyk savo rūstybę“. Tas pats gr. žodis vartojamas Hbr 2:17 eilutėje. Muitininkas suprato, kad vienintelė viltis jam buvo tai, kad Dievo rūstybė būtų nukreipta į jo vietoj užimančią auką.