1 Po dviejų dienų buvo numatyta Aplenkimo ir Neraugintosios duonos šventė, ir aukštieji kunigai bei raštininkai ieškojo *būdo †klasta suimti jį ir nužudyti. 2 Bet jie tarė: „Tik ne per šventę, kad nebūtų žmonių sąmyšio.“ 9 Iš tiesų sakau jums: ‡visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką ji padarė.“ 10 Ir Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, kad jiems jį išduotų. 11 Ir jie, tai išgirdę, apsidžiaugė ir pažadėjo duoti jam pinigų. O jis ieškojo §būdo *patogiu laiku jį išduoti.

12 Ir pirmąją Neraugintosios duonos dieną, kada †aukojamas Aplenkimo avinėlis, jo mokytiniai jam tarė: „Kur nori, kad ‡eitume paruošti, kad valgytum Aplenkimo avinėlį?“ 13 Ir jis išsiunčia du savo mokytinius ir sako jiems: „Eikite į miestą, ir ten jus sutiks vyras, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį 14 ir kur tik jis įeis, sakykite namų šeimininkui: ‚Mokytojas sako: „Kur yra §svečių kambarys, kuriame galėčiau su savo mokytiniais valgyti Aplenkimo avinėlį?“ ‘ 15 Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį, apstatytą ir paruoštą. Ten paruoškite mums.“ 16 Ir jo mokytiniai išėjo ir atėjo į miestą ir rado taip, kaip jis buvo jiems sakęs. Ir jie paruošė Aplenkimo avinėlį. 17 Ir vakare jis ateina su Dvylika, 18 ir jiems atsilošiant ir valgant, Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau *jums: vienas iš jūsų mane išduos – kuris valgo su manimi.“ 19 Ir jie pradėjo liūdėti ir jam pasakyti vienas po kito: „Nejaugi aš? Ir kitas: „Nejaugi aš? 20 Ir jis atsakydamas tarė jiems: „Vienas iš Dvylikos, kuris mirko su manimi duoną į dubenį. 21 Žmogaus Sūnus tikrai eina, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas! Gerai būtų buvę tam žmogui, jei jis nebūtų gimęs.“ 22 Ir jiems valgant, Jėzus, paėmęs duoną ir pasakęs palaiminimą, ją laužė ir davė jiems ir tarė: „Imkite, valgykite – tai yra mano kūnas.“ 23 Ir paėmęs taurę ir padėkojęs, jis davė jiems, ir jie visi gėrė iš jos. 24 Ir jis tarė jiems: „Tai yra mano kraujas, kuris yra naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. 25 Iš tiesų sakau †jums: visai nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje.“ 26 Ir pagiedoję giesmę jie išėjo į Alyvų kalną.

29 Bet Petras jam tarė: „Nors ir visi atsimes, tačiau ne aš!“

32 Ir jie ateina į ‡vietą, kurios vardas Getsemanė. Ir jis sako savo mokytiniams: „Sėskite čia, kol aš melsiuosi.“ 33 Ir jis pasiėmė* su savimi Petrą ir Jokūbą ir Joną ir pradėjo §nepaprastai nustebti bei pajusti didžiulę apsunkinimą 34 ir jiems tarė*: „Mano siela labai nuliūdusi – *iki mirties. Pasilikite čia ir budėkite!“ 35 Ir paėjęs truputį toliau, jis puolė ant žemės ir meldėsi, kad, jei įmanoma, ta valanda nuo jo praeitų. 36 Ir jis tarė: „Aba, Tėve, tau †viskas įmanoma; atimk šią ‡taurę nuo manęs! Tačiau tebūnie ne tai, ko noriu aš, bet tai, ko nori tu.“ 37 Ir jis ateina ir randa juos miegančius, ir sako Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? 38 Budėkite ir melskitės, kad neįžengtumėte §į pagundą. Dvasia iš tiesų noringa, bet kūnas silpnas.“ 39 Ir vėl nuėjęs jis meldėsi, tardamas *tuos pačius žodžius. 40 Ir sugrįžęs, jis juos rado vėl miegančius (nes jų akys buvo apsunkusios), ir jie nežinojo, ką jam atsakyti. 41 Ir jis ateina trečią kartą ir sako jiems: †„Miegokite dabar ir ilsėkitės! Gana! Atėjo ta valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. 42 Kelkitės, eime! Štai ‡mano išdavėjas yra prisiartinęs.“ 43 Ir tuojau, jam §tebekalbant, ateina Judas, esantis vienas iš Dvylikos, o su juo didelė minia su kalavijais ir vėzdais, nuo aukštųjų kunigų, raštininkų ir vyresniųjų. 44 Ir *jo išdavėjas buvo jiems davęs ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, †tai yra tas. Jį suimkite ir saugiai nuveskite.“ 45 Ir vos tik atėjęs jis tuojau prisiartino prie jo ir sako: ‡„Mokytojau, mokytojau!“ – ir pabučiavo jį. 50 Ir jie visi paliko jį ir pabėgo. 51 Ir toks vienas jaunuolis sekė paskui jį, užsimetęs lininį audeklą aplink savo §nuogą kūną, ir *jauni vyrai jį griebia. 52 Bet jis paliko lininį audeklą ir pabėgo nuo jų nuogas. 61 Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Vyriausiasis kunigas pakartotinai jį klausinėjo †tardamas jam: „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?“ 62 Ir Jėzus tarė: „Aš esu. Ir jūs pamatysite žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus ‡debesimis.“