O VIEŠPATIE, tu mane ištyrei ir pažįsti. 2 Tu žinai mano atsisėdimą ir mano atsistojimą, tu supranti mano mintis iš toli. 3 Tu *atskiri mano taką ir mano atsigulimą, ir esi susipažinęs su visais mano keliais. 4 Nes dar nėra žodžio ant mano liežuvio, ir štai tu, VIEŠPATIE, jį visiškai žinai. 7 Kur galėčiau eiti nuo tavo Dvasios ir kur bėgti nuo tavo veido? 8 Jeigu užkilčiau į dangų, ten esi tu! Ir jeigu „pasikločiau patalą“ pragare, štai ten esi tu! 9 Jeigu †pasiimčiau aušros sparnus ir apsigyvenčiau prie tolimiausio jūros galo, 10 net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai mane laikys tavo dešinė. 11 Jeigu sakyčiau: „Tamsa tikrai ‡užguls mane, naktis aplinkui mane pavirs šviesa, 12 net §tamsa nepaslepia nuo tavęs, bet naktis šviečia kaip diena; kaip tau šviesa, taip ir tamsa. 13 Nes sukūrei mano *giliausias dalis; tu mane †surezgei mano motinos įsčiose. 17 Kokios brangios man yra tavo mintys, o Dieve! Koks didelis jų skaičius! 18 Jei jas skaičiuočiau, skaičiumi jų būtų daugiau negu smilčių! Kai atsibundu, aš tebesu su tavimi. 22 Nekenčiu jų visiška neapykanta, laikau juos savo priešais. 23 Ištirk mane, o Dieve, ir pažink mano širdį, išmėgink mane ir pažink mano ‡mintis, 24 ir pažiūrėk, §ar yra manyje kuris nors *nedoras kelias, ir vesk mane amžinuoju keliu.